Unikalus pasaulyje Kryžių kalnas yra 12 km į šiaurę nuo Šiaulių. Manoma, kad viduramžiais ant šio kalno stovėjo medinė pilis, kronikose vadinta Kula, kurią 1348 m. sugriovė Livonijos kariuomenė. Vietiniai žmonės pasakojo, kad pirmieji kryžiai pastatyti XIX a. viduryje, meldžiant Dievo malonės ir sveikatos, nes žmonės šį kalną laikė šventa vieta. Kiti teigė, kad kryžius imta statyti žuvusiesiems 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose prieš carinę Rusiją atminti. 

Kryžių kalnas Lietuvos okupacijos laikotarpiu buvo kaip didvyriško pasipriešinimo ir tikėjimo laisve simbolis. Kryžių kalno viduryje stovi Švč. Mergelės Marijos – Dievo Malonių dalintojos – skulptūra. Kryžių kalno koplyčioje, kuri dar vadinama popiežiaus koplyčia, popiežius Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 7 d. kartu su Lietuvos vyskupais aukojo Šv. Mišias. Dažnas kryžių statymo motyvas yra prašymas Dievo malonių arba padėka už jau gautas. Kryžių kalną galima aplankyti ir naktį, kai ši vieta gražiai apšviesta.

XVII a. statytos renesansinės katedros bokštas (aukštis – 70 m) matomas iš visų pagrindinių kelių. 1997 m. gegužės 8 d. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Ant pietinio katedros fasado sienos išliko vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje.

Katedroje yra du malonėmis garsėjantys Švč. Mergelės Marijos atvaizdai, šalia jų padėkos ženklai – votai. Katedros Dievo Motinos koplyčioje meldžiamasi kalbant litanijas ar rožinį, o Dievo Gailestingumo koplyčioje – Dievo Gailestingumo vainikėlį.

Bažnyčia pastatyta 2009 m. Jos pastatas primena du maldai suglaustus delnus. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia įkurta 1993 m. spalio mėnesį nebaigtuose statyti „Nuklono“ kultūros namuose. 2006 m. bažnyčia persikėlė į kitas patalpas. Ant bažnyčios sienų – skulptoriaus kun. A. Rimavičiaus (1865–1933) sukurtos Kryžiaus kelio stotys. Šio medžio drožėjo talentas buvo Dievo malonė ir Šv. Dvasios dovana.

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, pa­statyta 1792 m. Jos bokštai yra 50 m aukščio. Bažnyčioje gausu paslaptingų ir tamsių navų, siaurų koridorių, po bažnyčia yra laidojimo rūsiai, kuriuose įrengta 12 kriptų. Šalia dešiniojo alto­riaus yra Kūdikėlio Jėzaus Karaliaus (Prahos Kūdikėlio) skulptūrėlė. Prie jos nemažai votų, liudijančių žmonių padėką už gautas malones.

Vienuolynas yra įsikūręs Palendrių kaime. Benediktinai į pastatytą naują vienuolyną įsikėlė 2001 m. rudenį. Vienuolyno bažnyčia yra atvira visiems, kurie nori melstis kartu su vienuoliais. Benediktinai įsipareigoja Dievo meilės ir malonės siekti laikydamiesi klusnumo, pastovumo, skaistybės ir neturto įžadų. Vienuolyne saugoma kryžiaus, ant kurio buvo nukankintas Kristus, dalelė ir erškėčių vainiko spyglys. Tikima, kad šios relikvijos lietė patį Kristaus kūną. Šalia vienuolyno yra Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia arba Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vieša oratorija. Ši bažnyčia neveikianti, tačiau yra vienas iš įdomiausių ir gražiausių gelžbetoninės prieškario lietuvių architektūros pavyzdžių. Ją pastatė Lietuvos kunigas, mecenatas Kazimieras Ambrozaitis pagal Šiaulių architekto Vlado Bitės projektą. Pradėta statyti 1935 m., o pašventinta 1938 m.

Bažnyčia 1615 m. pastatyta žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio lėšomis. Bažnyčios pastatas yra mišraus gotikos ir renesanso stiliaus. Bažnyčia vienanavė, vienabokštė, su gotikine trisiene apside, gotikiniais langais. Vienas svarbiausių reformatų doktrinos klausimų yra išteisinimo klausimas. Reformatai tiki, kad žmogus išganymą gauna per Dievo malonę. Sola Gratia – „vien tik malonė“ – reformatų tikėjimo šerdis. Išgelbėjimas ateina iš Dievo malonės. Tačiau tai ne tik Dievo dovanotas nuodėmių atleidimas, bet ir paties žmogaus vidinis atgimimas. Be Dievo išteisinimo malonės žmogus vien savo pastangomis negali užsitarnauti išganymo.

Tai vienas iš buvusių Katauskių dvaro sodybos statinių. Koplyčia pastatyta 1835 m., restauruota 2008 m. minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų Šiluvoje. 

Lietuvos dvarų koplyčios buvo nedidelės ir dažniausiai skirtos dvarininko šeimos reikmėms. Dvarininkai tikėjo, kad Dievo malonė gali aplankyti jų šeimą, jei jų žemėje stovės koplyčia.

Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje pastatyta 1457 m. Vėliau įsigalėjo kalvinai, tačiau Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas 1608 m. ir po jo sekę įvykiai, kai žemėje užkastoje skrynioje buvo surasti katalikų bažnyčios dokumentai ir stebuklingas paveikslas, padėjo žemes atgauti katalikams. Didžiajame bažnyčios altoriuje yra XVII a. pr. nutapytas ir stebuklais išgarsėjęs Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, kuris buvo karūnuotas 1786 m. Paveikslas ir šiandien garsėja malonėmis, tai liudija ir šalia kabantys gausūs votai. Raudonų plytų mūrinė bažnyčia pastatyta 1786 m. 2008-­aisiais rekonstruota erdvė tarp Šiluvos bažnyčios ir koplyčios, pastatytas paminklas Jonui Pauliui II.

Ilgą laiką Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje stovėjo medinė koplyčia. Mūrinė koplyčia suprojektuota Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 300 metų sukakties proga (architektas A. Vivulskis). 1912 m. kertinį akmenį pašventino kunigas ir poetas Maironis. 1924 m. koplyčia galutinai baigta, jos aukštis – 44 m. Jos viduje ant Apsireiškimo akmens pastatytas altorius, virš jo Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų, pasižymintis architektūros stilių įvairove. Tytuvėnų bažnyčioje yra stebuklingas Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o bažnyčios šventoriuje – unikali Šventųjų laiptų koplyčia. Malonėmis garsėjantis Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra nutapytas XVII a. 3­-iajame dešimtmetyje. Tai visos bažnyčios puošmena. Kūdikėlis dešine ranka laimina, Marijos dešinė ranka nukreipta į Jį – malonių šaltinį. 

Vienuolyno kompleksas galutinai suformuotas 1772–1780 metais – prie bažnyčios įrengtas uždaras stačiakampis kiemas su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui. Bažnyčioje yra ir Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II relikvija – į specialią kapsulę įdėtas kraujo lašas.

Pirmoji bažnyčia Bazilionuose pastatyta 1749 m. Iki 1836 metų čia buvo vienuolių bazilijonų vienuolynas. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1933 m. Pastatas yra liaudiškos architektūros pavyzdys, pasižymintis turtingu interjeru. Bažnyčia garsėja Šv. Jono Nepomuko skulptūra, kuri buvo pavogta, bet Dievo malonės dėka grįžo į bažnyčią.

1800 m. bažnyčia buvo pastatyta kaip Karpių dvaro koplyčia, 1936 m. gavo bažnyčios statusą. Apie 1956 m. bažnyčia buvo uždaryta, jos turtas išgrobstytas. Čia įrengtas sandėlis. Dievo malonės veikimu bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems 1989 m., o 1991 m. pradžioje ji vėl buvo pašventinta.

Unikalus pasaulyje Kryžių kalnas yra 12 km į šiaurę nuo Šiaulių. Manoma, kad viduramžiais ant šio kalno stovėjo medinė pilis, kronikose vadinta Kula, kurią 1348 m. sugriovė Livonijos kariuomenė. Vietiniai žmonės pasakojo, kad pirmieji kryžiai pastatyti XIX a. viduryje, meldžiant Dievo malonės ir sveikatos, nes žmonės šį kalną laikė šventa vieta. Kiti teigė, kad kryžius imta statyti žuvusiesiems 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose prieš carinę Rusiją atminti. 

Kryžių kalnas Lietuvos okupacijos laikotarpiu buvo kaip didvyriško pasipriešinimo ir tikėjimo laisve simbolis. Kryžių kalno viduryje stovi Švč. Mergelės Marijos – Dievo Malonių dalintojos – skulptūra. Kryžių kalno koplyčioje, kuri dar vadinama popiežiaus koplyčia, popiežius Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 7 d. kartu su Lietuvos vyskupais aukojo Šv. Mišias. Dažnas kryžių statymo motyvas yra prašymas Dievo malonių arba padėka už jau gautas. Kryžių kalną galima aplankyti ir naktį, kai ši vieta gražiai apšviesta.

Popiežius Jonas Paulius II, 1993 m. rudenį lankydamasis Italijos La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paragino brolius pranciškonus pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną. Pranciškonai atsiliepė į popiežiaus paraginimą. Pastatą, stovintį 300 metrų atstumu nuo Kryžių kalno, statyti padėjo Toskanos provincijos broliai pranciškonai. Jis iškilmingai pašventintas 2000 m. liepos 8 d. Broliai pranciškonai savo maldose dažnai prašo Dievo malonės ir atsinaujinimo Evangelijos šviesoje.

XVII a. statytos renesansinės katedros bokštas (aukštis – 70 m) matomas iš visų pagrindinių kelių. 1997 m. gegužės 8 d. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Ant pietinio katedros fasado sienos išliko vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje.

Katedroje yra du malonėmis garsėjantys Švč. Mergelės Marijos atvaizdai, šalia jų padėkos ženklai – votai. Katedros Dievo Motinos koplyčioje meldžiamasi kalbant litanijas ar rožinį, o Dievo Gailestingumo koplyčioje – Dievo Gailestingumo vainikėlį.

Neobizantinio stiliaus cerkvė Šiauliuose pastatyta 1908 m. rusų carinės valdžios lėšomis. Cerkvė pašventinta ir pavadinta Šv. Georgijaus vardu. 1915 m. carinei kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, rusų kariuomenės cerkvė buvo uždaryta ir kurį laiką nebuvo naudojama. Per I pasaulinį karą vokiečiai bažnyčią pavertė sandėliu. Po karo ji perduota Lietuvos kariuomenės III pulko dvasinėms reikmėms. 1919 m. liepos 6 d. bažnyčia pašventinta Šv. Jurgio kankinio titulu. Bažnyčios kairėje sienoje esančioje navoje yra Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra, kuri garsėjo malonėmis.

Bažnyčia yra miesto centre, prie pat Šiaulių bulvaro. 1993 m. rugsėjo 7 d. vizito į Lietuvą metu popiežius Jonas Paulius II palaimino ne tik bažnyčią, bet ir būsimą jėzuitų mokyklą. Jėzuitai savo veikloje vadovaujasi šūkiu: „Viskas didesnei Dievo garbei“. Dažnai jie, atsiduodami Dievo malonei, imdavosi įvairių sudėtingų užduočių – misijų ar švietėjiškos veiklos. Jėzuitų vienuolija Šiauliuose įsikūrė 1930 m. kunigo Benedikto Andruškos (pirmojo rektoriaus) rūpesčiu. 1935 m. pastatyta viešoji oratorija. 1949 m. Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, bažnyčioje įrengtas sandėlis, vėliau sporto salė. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Minint popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtmetį, bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas. Takui nuo bulvaro iki popiežiaus skulptūros suteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II vardas. Šiauliečiai stebuklu vadina tokį įvykį: popiežiui Jonui Pauliui II beklūpant Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, jo sutana išsitepė dažais, o prie bažnyčios pastatytoje skulptūroje, kaip tik ten, kur buvo ištepta, pastebėta raudona dėmė.

Kunigas Ignacas Štachas (gimė 1797 m. spalio 9 d. Varniuose, mirė 1854 m. spalio 28 d. Šiauliuose) – vienas iš blaivybės skleidėjų pradininkų Lietuvoje. Manoma, kad prie kunigo I. Štacho kapo pasimeldę žmonės sulaukia įvairių malonių. Anksčiau prieš egzaminus čia lankydavosi gimnazistai ir studentai. Apie jo kapą keliais eidavo nevilties apimti žmonės ir nusidėjėliai, norintys grįžti į doros kelią. Kunigas palaidotas Senosiose kapinėse, Šv. Jono kalnelio šlaite. 2016 m. pradėta kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla. 

Kapinėse palaidota ir kitų žymių žmonių.

Bažnyčia pastatyta 2009 m. Jos pastatas primena du maldai suglaustus delnus. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia įkurta 1993 m. spalio mėnesį nebaigtuose statyti „Nuklono“ kultūros namuose. 2006 m. bažnyčia persikėlė į kitas patalpas. Ant bažnyčios sienų – skulptoriaus kun. A. Rimavičiaus (1865–1933) sukurtos Kryžiaus kelio stotys. Šio medžio drožėjo talentas buvo Dievo malonė ir Šv. Dvasios dovana.

Šiaulių geležinkelių muziejus – žinybinis muziejus, kuris kaupia, saugo, restauruoja, eksponuoja muziejines vertybes, susijusias su Šiaulių krašto geležinkelio istorija. Muziejus įkurtas 1971 m. rugsėjo 4 d., minint Šiaulių geležinkelio 100-ąsias metines.

Pietų pertrauka – 12:00 – 12:45 val.

Angelo muziejus šiauliečiams ir miesto svečiams duris atvėrė 2014 m. rugsėjo 6 d. Muziejaus kolekcijos pagrindu tapo Ryčio Milkinto surinkta angelų skulptūrų kolekcija. Angelai šiai kolekcijai pradėti rinkti jau ankstyvoje vaikystėje. Pirmasis kolekcijos eksponatas pas Rytį atkeliavo jam būnant septynerių metų – porcelianinį angelą padovanojo senelis.

Nuo 1992 m. Šiaulių dailės galerija yra vienas svarbiausių Šiaurės Lietuvos vaizduojamojo meno centrų, kuriame rengiamos miesto dailininkų, šalies ir užsienio vaizduojamojo meno parodos.

Nuo savo įkūrimo pradžios skatindama menines naujoves Šiaulių dailės galerija kuria kultūrinį miesto tapatumą ir simbolizuoja kūrybines miesto galias. Galerija inicijuoja įvairius vaizduojamojo meno projektus, sudaro galimybes jauniems kūrėjams realizuoti drąsiausias savo idėjas, rengia apžvalgines temines ir personalines menininkų parodas.

Radijo ir televizijos muziejuje veikia garso ir vaizdo atkūrimo prietaisų istorijos ekspozicija. Čia lankytojai kviečiami tyrinėti, atrasti ir gal net pirmą kartą išvysti įvairius technikos prietaisus. Ekspozicijoje rodomi vertingiausi muziejuje saugomi eksponatai, kurie datuojami nuo XIX a. pabaigos iki pat šių dienų. Jie atskleidžia muzikinių dėžučių, gramofonų, patefonų, radijo imtuvų, televizorių ir kitų telekomunikacijos prietaisų raidą, padeda pažinti ir suprasti jų veikimo principus, galimybes. Ekspozicijoje galima pamatyti skirtingais laikotarpiais pagamintus veikiančius televizijos imtuvus, išgirsti grojančius mechaninius patefonus, elektrofonus, magnetofonus, patiems paieškoti radijo stočių su senais radijo imtuvais, išbandyti telegrafo aparatą ir Morzės abėcėle pasiųsti SOS signalą. Muziejaus parodinėje erdvėje kasmet pristatoma paroda tiems metams aktualia tema.

Pirmasis interaktyvus baltų kultūros populiarinimo centras Lietuvoje ir Latvijoje. Pagrindinis šio centro tikslas – skatinti keliauti ir pažinti baltų materialųjį ir nematerialųjį, kultūrinį ir gamtos paveldą. Yra sukurti keliavimo baltų žemėmis maršrutai, turizmo vadovas, veikia svetainė wwww.baltukelias.lt, o dabar ir unikali erdvė, padėsianti susipažinti su baltų kultūros praeitimi ir dabartimi.

Centras turistams ir Šiaulių miesto svečiams teikia informaciją apie turizmo paslaugas, lankytinas Šiaulių vietoves ir objektus, apie Šiaulių miesto istoriją, organizuoja ekskursijas, miesto renginius ir vykdo įvairius komunikacinius projektus, susijusius su Šiaulių miesto įvaizdžio stiprinimu, vietinių gyventojų tapatumo skatinimu ir turistų srautų didinimu.

Vilniaus gatvė, kaip ir Tilžės gatvė, nutiestos XVIII a. Tai istorinis raktas, vedantis iš rytų į vakarus ar atvirkščiai, taip kaip Tilžės gatvė – iš pietų į šiaurę.

XX a., atstatant ir plėtojant per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai apgriautą miestą, Vilniaus gatvė buvo apstatyta išraiškingosios tarpukario architektūros – moderno – pastatais. Nemažai mūrinių 2-4 aukštų pastatų Vilniaus gatvėje (nuo Tilžės gatvės iki Didždvario gimnazijos) išlikę iki šiol.

Fotografijos muziejus – vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus daugiafunkcinis fotografijos centras, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį.

Tokio muziejaus gali pavydėti net šokolado industrija garsėjantis Briuselis.

Saldainių fabrikas „Rūta“, bemaž šimtmetį viliojęs praeivius saldžiais šokolado, karamelės, skrudintų riešutų ir verdamų uogų kvapais, 2012 m. pravėrė savo senojo pastato duris lankytojams.

Būtent čia, senajame fabriko pastate, įsikūrė „Rūtos“ šokolado muziejus.

Artėjant euro įvedimui, gimė paminklo lietuviškai valiutai – Centų kambario – idėja, kurią įgyvendinti ėmėsi menininkai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Kambario sienos ir lubos išklijuotos centais, pastatytas ir simbolinis sostas, virš kurio pakabinta didžiulė vieno lito moneta ir Lietuvos žemėlapis. Visas žemėlapio plotas išklijuotas baltais centais, gyvenvietės – 10-ies, 20-ies ir 50-ies centų monetomis, o didieji miestai pažymėti metaliniais litais.

Venclauskių namai – daugiafunkcis istorijos ir kultūros pažinimo centras, netradicinė bendravimo ir laisvalaikio erdvė Šiauliuose. Tai ryškus tarpukario modernizmo architektūros objektas (architektas Karolis Reisonas), unikalus ir vienas iš charakteringiausių Lietuvoje XX a. pirmosios pusės privataus interjero tapybinio dekoro pavyzdžių.

2019 m. restauruotame kultūros paveldo objekte pristatomos istorinės parodos, organizuojami renginiai ir edukacijos, veikia kūrybinės dirbtuvės, atvira skaitykla. 

Venclauskių namuose visuomenei pristatoma muziejinė ekspozicija, pasakojanti XX a. pirmosios pusės Šiaulių miesto istoriją ir atskleidžianti išskirtinės, tautiškos, pilietiškos ir aktyvios daugiavaikės Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių šeimos vietą joje.

1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, iškėlusios sąlygą, kad pastatas visada priklausys visuomenei ir jame veiks muziejus. Jų tėvų namai vėl atviri lankytojams ir laukia visų norinčių pažinti ir kurti Šiaulių miesto istoriją.

Tai vienintelis Lietuvoje specializuotas muziejus, skirtas dviračio istorijai. Prieš beveik keturis dešimtmečius įkurtame muziejuje dera tradicinės ekspozicijos ir naujausios technologijos. Kiekvienas lankytojas čia tampa aktyviu dalyviu, galinčiu susipažinti su dviračio istorija ir išmėginti šios transporto priemonės teikiamas galimybes ir pramogas.

Pirmame muziejaus aukšte tiek suaugusiesiems, tiek vaikams džiaugsmo suteikia varžybos šiuolaikiniu ir senoviniu dviračiais. Senovinis medinis dviratis sukonstruotas pagal beveik penkių šimtmečių senumo brėžinius. Trečio aukšto ekspozicijoje galima išbandyti plento dviračių sportą, antrame aukšte – paminti netradicinę sporto priemonę – velomobilį.

Apsilankiusieji muziejuje sužinos ne tik apie šios, vienos iš seniausių susisiekimo, sporto, ekologiškos transporto priemonės raidą, bet ir pažins dviratininkus, savo žygiais garsinusius Lietuvos vardą pasaulyje. Lankytojų patogumui įrengta poilsio zona, sukurta speciali informacinė erdvė.

Pagrindinė aikštės idėja – įprasminti tris svarbiausius Šiaulių miesto simbolius: saulę, prisimenant 1236 m. Šiaulių žemėje įvykusį Saulės mūšį, šaulį, siejamą su miesto pavadinimo kilme, ir nenuilstamai bėgantį laiką.

Architektūrinį ansamblį (arch. A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Vyšniūnas, skulpt. S. Kuzma, 1984-1986) sudaro amfiteatro formos aikštė ir į 18 m aukštį kylantis obeliskas, kurį vainikuoja paauksuota bėgančio šaulio skulptūra. Obeliskas su „Šaulio“ figūra saulėtą dieną tampa gnomonu [gr. gnōmōn – saulės laikrodžio rodyklė].

Saulės šešėlis, slinkdamas ciferblatu su aikštėje įlietais metalo skaitmenimis (12, 3 ir 6), rodo geografinės platumos vietinį laiką. Skaitmenys žymi Šiaulių miesto įkūrimo metus – 1236 m. Iškėlęs aukštyn lanką ir jau iššovęs strėlę „Šaulys“ spindi sugavęs net mažiausią saulės spindulį. Saulės laikrodžio aikštė rekonstruota 2018 m.

Restauruojant „Šaulį“ prireikė 1 900 aukso folijos lapelių, kurių storis – vos keli mikronai.

Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad tai didžiausia gyvūno skulptūra: jos svoris – beveik 7 tonos, ilgis – apie 15 metrų, aukštis – 6,6 metrai, plotis – 4,15 metro.

Plieninėje „Geležinės lapės“ širdyje (1,20 m aukščio ir 0,90 m pločio) įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais žodžiais mūsų ainiams. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Žuvininkų piliakalnis (Salduvės kalnas) su Žuvininkų kaime esančia istorine gyvenviete yra įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Lietuvos istorijos kontekste šio objekto reikšmė yra išskirtinė, nes čia stovėjusi pilis buvo pagrindinis šiaurinių Lietuvos žemių gynybos centras.

Nuo piliakalnio atsiveria puiki miesto panorama.

Kryžių kalno koplyčia, dar vadinama Popiežiaus koplyčia, yra prie Kryžių kalno, Jurgaičių kaime, Šiaulių rajone. Pastatyta 1993 m. laukiant čia atvykstančio popiežiaus Jono Pauliaus II. Tai kultūros paveldo objektas, 2011 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 36136). Pasaulyje įprasta, kad popiežiaus maldos vieta išmontuojama, tačiau Kryžių kalno koplyčia – bene vienintelė pasaulyje popiežiaus maldos stotelė, kurioje buvęs laikinasis statinys išliko ir net tapo kultūros paveldo vertybe.

Vandos Kavaliauskienės 1990-aisias įkurto ir jos vardu pavadinto Katinų muziejaus lankytojus su džiaugsmu pasitinka katės ir „muziejaus direktoriumi“ vadinamas išdykėlis katinas Perlas. Trijose muziejaus salėse – katinai, katinai, katinai… Jie atkeliavę ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš daugelio pasaulio šalių: Jungtinės Karalystės, Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Rusijos, Taivano, Šveicarijos, Portugalijos ir kitų.

Turizmo centras įsikūręs šalia Kryžių kalno. Centre teikiama informacija apie Šiaulių rajone lankomus objektus, vietoves, pažintinius takus, turizmo paslaugas. Čia rasite įvairių suvenyrų, gintaro dirbinių, užkandžių, kavos, vandens.

Chaimo Frenkelio vila su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė Šiaulių erdvė. Tai unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. moderno architektūros (secesijos, jugendo) statinių, kurio fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras žavi išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais. Vilos ekspozicijose pristatoma Lietuvos provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, žydų paveldas. Viloje vyksta parodos, koncertai, kino ir muzikos festivaliai, kiti renginiai. Lankytojams atviras moderno stiliaus parkas, kuriame 2018 m. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga buvo įkurtas tūkstančio rožių rožynas. Parke yra nemokama automobilių ir autobusų stovėjimo aikštelė.

Bažnyčia pastatyta 2009 m. Jos pastatas primena du maldai suglaustus delnus. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia įkurta 1993 m. spalio mėnesį nebaigtuose statyti „Nuklono“ kultūros namuose. 2006 m. bažnyčia persikėlė į kitas patalpas. Ant bažnyčios sienų – skulptoriaus kun. A. Rimavičiaus (1865–1933) sukurtos Kryžiaus kelio stotys. Šio medžio drožėjo talentas buvo Dievo malonė ir Šv. Dvasios dovana.

Apie 1764 m. Aukštelkės dvare pastatyta medinė koplyčia. 1885 m. A. Radavičiaus rūpesčiu pastatyta mūrinė koplyčia priklausė Šiaulių parapijai, ją aptarnavo Šiaulių kunigai. 1915 m. per I pasaulinį karą sugriauta. Kunigas Vincentas Jarulaitis (1859–1939 m., palaidotas Aukštelkėje) 1932 m. koplyčią atstatė. Po II pasaulinio karo koplyčią imta vadinti bažnyčia. 1967 m. ji suremontuota. Bažnyčios priekiniame fasade – angelų skulptūros. Dažnai angelai perduoda žmonėms Dievo žinias. Angelas, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai, jai tarė: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“.

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, pa­statyta 1792 m. Jos bokštai yra 50 m aukščio. Bažnyčioje gausu paslaptingų ir tamsių navų, siaurų koridorių, po bažnyčia yra laidojimo rūsiai, kuriuose įrengta 12 kriptų. Šalia dešiniojo alto­riaus yra Kūdikėlio Jėzaus Karaliaus (Prahos Kūdikėlio) skulptūrėlė. Prie jos nemažai votų, liudijančių žmonių padėką už gautas malones.

Atstatytame Kurtuvėnų dvaro ratinės pastate įkurtas Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras. Čia įrengtoje ekspozicijoje „Kraštovaizdžio įvairovė“ lankytojai, vaikščiodami tarp „milžinų“, susipažins su Kurtuvėnų regioninio parko vertybėmis, kraštovaizdžio samprata, sąranga, kaita, išsaugojimu. Lankytojų centre teikiama informacija apie regioniniame parke lankomas vietoves, pažintinius takus, turizmo paslaugas.

Valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, išskirtinių matmenų ir išvaizdos ąžuolas, augantis Šiaulių rajone, Visgirdų kaime (Bubių sen.). Trikamienis ąžuolas auga ant akmeningo pylimo – akmenų rūžos. Ji tęsiasi nuo Šiaulių iki Bubių apie 10 km pro Verdulių, Ge­gu­žių, Šlepkų, Meškių kaimus, Aukštelkės gyvenvietę.

XIII amžiuje čia stovėjo viena stipriausių Šiaulių žemės pilių, kuri turėjo svarbią reikšmę kovose su kryžiuočiais. Tai vokiečių kronikose ne kartą minima Dubysos pilis (vok. Dobitzen). Pilies būta medinės, apjuostos akmenimis sutvirtinta 5–6 metrų aukščio statinių rąstų siena. Manoma, kad pilies įgulą galėjo sudaryti 50–70 ginkluotų vyrų. 1236 metų vasarą Dubysos pilį nesėkmingai bandė užimti Saulės mūšyje sumušti kalavijuočiai. Atkaklus pilies įgulos pasipriešinimas padėjo kunigaikščiams Bulioniams pavyti ir galutinai sumušti priešus prie Mūšos upės. 1348 m. Dubysos pilį sudegino didelės Ordino kariuomenės pajėgos. Pilis greitai buvo atstatyta, tačiau per 1358 metų antpuolį vėl sudegė. Livonijos kronikose rašoma, kad per šį pilies šturmą žuvo šimtas jos gynėjų ir du Ordino broliai.

Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII–XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dimitrijus Zubovas, vėliau – pastarojo sūnus Nikolajus. 1825 m. pradėtas statyti Dubysos-Ventos perkasas. Šio sudėtingo hidrotechninio įrenginio statyba nulėmė Bubių ekonominį pakilimą. Nedidelis kaimas išaugo į dvaro ūkinį centrą (palivarką), buvo nutiestas pašto kelias į Šiaulius, pastatytas tiltas per Dubysą, beveik įrengtas žiemos uostas. Tačiau darbus užbaigti sutrukdė 1831 m. sukilimas. Sukilėliai Bubiuose telkė jėgas Šiaulių šturmui. N. Zubovo sūnus Dimitrijus savo lėšomis atidarė pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuviškai, našlaičių prieglaudą. D. Zubovo valdymo metais Bubių dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulių auginimą, įsteigtos gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklos. Dvare taip pat veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras buvo svarbus kultūrinis ir ūkinis centras.

Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a. pradžioje rekonstruota arklidė, grūdų sandėlis, sodininko namas, sarginė, mokykla, mokytojų namas, trys kumetynai, tvartas, siloso bokštas, dvi daržinės, spirito varykla, spirito saugykla, ūkinis pastatas, namas, lentpjūvė ir joje esanti technika.

Dabar viename dvaro pastatų įsikūręs viešbutis.

Tai ant Girnikų ir Pociškės kaimų ribos augantis senas, neįprastos išvaizdos medis. Žmonės pasakoja, kad prie pušies vaidendavosi. Į medį įkelta koplytėlė. Aukštis – 12,5 m, apimtis – 3,3 m, skersmuo – 1 m.

Nuo II tūkstantmečio prieš Kristų iki XIV amžiaus piliakalnis turėjo būti didžiausia ir svarbiausia plačios apylinkės gyvenvietė. Prieš pusantro tūkstančio metų išaugusi bendruomenė įsikūrė ant gretimos didesnės kalvos kaip žemdirbių kaimas. Apie tūkstantį metų gyvavęs bendruomeninis kaimas palaipsniui peraugo į bajorkiemį, o šis – į dvarą. Ant piliakalnio yra dubenuotas akmuo.

Tai viena seniausių dvarviečių Lietuvoje, žinoma nuo XV amžiaus. Žemaitijos kryžkelėje esantį dvarą įvairiais laikotarpiais valdė garsios Lietuvos didikų giminės: Kęsgailos, Karpiai, Skaševskiai, Nagurskiai, Tiškevičiai, Pliateriai-Zyberk. Autentiškai atkurtą dvaro sodybos kompleksą sudaro parkas su tvenkiniais, oficina, žirgyno arklidės, kumetynai, sodininko namas, tvartai, kalvės ir kita. Kompleksą papildo šalia esantis Kurtuvėnų piliakalnis, mūrinė XVIII a. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia su senaisiais parapijos pastatais. Vertingiausias pastatas yra unikalus XVIII a. barokinis medinis svirnas. Jame veikia galerija, čia rengiamos parodos. Dvaro sode veikia kempingas „Kurtuvėnai“, įrengtos tinklinio, kroketo, vaikų žaidimų aikštelės. Norintiems susipažinti su dvaro sodyba įrengtas 1 km pažintinis takas su informaciniais stendais.

Girnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalva Šiaulių rajone (183,4 m.). Nuo jos atsiveria regioninio parko, Žemaitijos aukštumų, Šiaulių, Kuršėnų, Kurtuvėnų panorama. Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie kalne palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, prasmegusią bažnyčią, apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 m. vykusį Saulės mūšį, ant Girnikų šventkalnio uždegama baltų vienybės ugnis. 1905 m. kalvos viršūnėje buvo pastatytas pirmasis paminklas, skirtas lietuviškosios spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Šiauriniame kalvos šlaite yra Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės.

Kurtuvėnų gyvasis žirgo muziejus įsikūręs Kurtuvėnų dvaro arklidėse. Čia galite pažinti žirgus, savitą muziejaus gyvenimą, kuriame gyvena apie 30 žirgų, kiekvienas turi savo istoriją, tad norintiems susipažinti su muziejaus gyvenimu bei jo gyventojais siūloma ekskursija po Gyvąjį žirgo muziejų. O tiems, kas juos pažinti nori iš arčiau, siūlomos edukacinės programos „Žirgo draugystė“ ir „Laimės pasaga“.  

Čia bet kokiu oru galima užsukti pajodinėti žirgais ar poni arkliukais, prisijungti į vykstančią jojimo mokyklą, išjoti į žygį žirgais po nuostabias Kurtuvėnų regioninio parko apylinkes, taip pat pasivažinėti brička ar autentiška karieta.

Dirvonų kaime saugomos dvi įdomios pušys. Žmonės jas laiko šventomis. Prie vienos pritvirtintas kryžius, prie kitos – koplytėlė.

Kai dar nebuvo bažnyčios Bazilionuose, Padeglių kaimo gyventojai eidavo melstis į Kurtuvėnus. Ties Dirvonais maldininkai sustodavo pasimelsti, iš tolo sveikindami Kurtuvėnų bažnyčią.  Senieji Sodeliukų kaimo gyventojai iš savo tėvų girdėję, kad pušys buvo paženklintos 1912–1914 m. Apie tai pasakojama ir visokių neįtikėtinų istorijų. Štai viena iš jų.

Dirvonų kaime buvo miręs toks senis Liaudins. Eidami į pamaldas, sutemus žmonės prie pušies vis sutikdavo juodai apsirengusį velionį. Įtarę, kad velnias nabašniką vedžioja, kaimiečiai prie pušies prikalė kryžių. Numirėlis daugiau nebevaikščiojo.

Kalbama, kad po karo į kryžių šaudęs vienas Kurtuvėnų stribas, vėliau pasikorė. Tragiškai žuvo ir jo sūnus.

Koplytėlės istorija ne tokia šiurpi: kažkokiam žmogui, atvykusiam iš Piktuižių, prisisapnavo Švč. Mergelė Marija. Ji prašiusi pastatyti koplytėlę. Žmogus padarė gražiai išraižytą, žaliai dažytą koplytėlę su Marijos figūrėle. Ilgai kabėjo ta koplytėlė, kol per karą pražuvo. Netrukus senosios vietoje atsirado kita, bet ir ją kažkas sunaikino. Dabar kabo jau ketvirtoji, dar visai nauja koplytėlė.

Dirvonų ir Sodeliukų gyventojai prie šventų pušų dar iki šiol ateina pasimelsti, atneša gėlių, per religines šventes uždega žvakutes.

2004 m. dvi Dirvonų pušys paskelbtos savivaldybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.

Akmuo su plokščiadugniu dubeniu 2017 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Tai žmogaus apdorotas riedulys, rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingo cilindro formos, maždaug 1,1 m skersmens ir iki 0,45 m aukščio. Šonuose per visą matomą akmens aukštį iškalti 3–5 cm pločio ir 2 cm gylio grioveliai. Viršutinės plokštumos viduryje yra iškaltas 36–37 cm skersmens ir 7–8 cm gylio dubuo plokščiu dugnu. Akmenys su plokščiadugniais dubenimis priskiriami baltų genties – kuršių apeiginiams akmenims.

Žaliūkių malūnininko sodyba – etnokultūros, tradicinių papročių ir pramogų oazė, supama šiuolaikinio miesto. Atvykę į Šiaulius, lankytojai gali išvysti restauruotą Žaliūkių vėjo malūną su autentiška grūdų malimo įranga ir atstatytą malūnininko trobą. Restauruotas vėjo malūnas – vienintelis Šiauliuose išlikęs XIX a. II p. Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys, technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas, malami grūdai, kepama duona, vedami edukaciniai užsiėmimai ir ekskursijos, per kurias su unikalia malūno įranga bei grūdų malimo procesu supažindina pats malūnininkas.

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, pa­statyta 1792 m. Jos bokštai yra 50 m aukščio. Bažnyčioje gausu paslaptingų ir tamsių navų, siaurų koridorių, po bažnyčia yra laidojimo rūsiai, kuriuose įrengta 12 kriptų. Šalia dešiniojo alto­riaus yra Kūdikėlio Jėzaus Karaliaus (Prahos Kūdikėlio) skulptūrėlė. Prie jos nemažai votų, liudijančių žmonių padėką už gautas malones.

Vienuolynas yra įsikūręs Palendrių kaime. Benediktinai į pastatytą naują vienuolyną įsikėlė 2001 m. rudenį. Vienuolyno bažnyčia yra atvira visiems, kurie nori melstis kartu su vienuoliais. Benediktinai įsipareigoja Dievo meilės ir malonės siekti laikydamiesi klusnumo, pastovumo, skaistybės ir neturto įžadų. Vienuolyne saugoma kryžiaus, ant kurio buvo nukankintas Kristus, dalelė ir erškėčių vainiko spyglys. Tikima, kad šios relikvijos lietė patį Kristaus kūną. Šalia vienuolyno yra Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia arba Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vieša oratorija. Ši bažnyčia neveikianti, tačiau yra vienas iš įdomiausių ir gražiausių gelžbetoninės prieškario lietuvių architektūros pavyzdžių. Ją pastatė Lietuvos kunigas, mecenatas Kazimieras Ambrozaitis pagal Šiaulių architekto Vlado Bitės projektą. Pradėta statyti 1935 m., o pašventinta 1938 m.

Bažnyčia Verpenoje pastatyta 1775 metais grafo Valavičiaus iniciatyva. Joje 1901-1908 metais melsdavosi ir Kelmės katalikai, nes tuomet buvo statoma Kelmės bažnyčia. Išliko tradicija, kad per Šv. Onos atlaidus iš Kelmės bažnyčios procesija keliauja pustrečio kilometro iki Verpenos. Medinė Verpenos bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačia­ kampio plano, vienabokštė, vienanavė. Jos forma primena Kelmės evangelikų reformatų mūrinę bažnyčią. Bažnyčios centriniame altoriuje Nukryžiuotojo Jėzaus kryžius palinkęs į priekį, tartum priartindamas tikinčiuosius prie Jo kančios, prie Jo šventumo ir prie galimybės patirti Jo skleidžiamas malones.

Pirmąją bažnyčią Kelmėje 1416 m. pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas. Vėliau Kelmės bažnyčia buvo ne kartą perstatyta. 1901 m. pašventinti būsimos naujos mūrinės bažnyčios pamatai, o pati bažnyčia pastatyta 1908 m. Bažnyčia neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside ir aukštu fasado bokštu. Stogų kryžmoje yra bokštelis. Ši bažnyčia pasižymi išskirtine akustika, kviečiančia apmąstyti Dievo meilę ir pasiruošti priimti Dievo teikiamas malones.

Bažnyčia 1615 m. pastatyta žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio lėšomis. Bažnyčios pastatas yra mišraus gotikos ir renesanso stiliaus. Bažnyčia vienanavė, vienabokštė, su gotikine trisiene apside, gotikiniais langais. Vienas svarbiausių reformatų doktrinos klausimų yra išteisinimo klausimas. Reformatai tiki, kad žmogus išganymą gauna per Dievo malonę. Sola Gratia – „vien tik malonė“ – reformatų tikėjimo šerdis. Išgelbėjimas ateina iš Dievo malonės. Tačiau tai ne tik Dievo dovanotas nuodėmių atleidimas, bet ir paties žmogaus vidinis atgimimas. Be Dievo išteisinimo malonės žmogus vien savo pastangomis negali užsitarnauti išganymo.

Kelmės pakraštyje vietos menininko A. Seselsko su šeima įkurta lauko galerija. Vienintelė tokia po atviru dangumi Lietuvoje, kurios viduje teka upelis, tad paveikslus apžiūrėsite stovėdami ant tiltelio.

Vandens malūnas pastatytas XIX a. pabaigoje. Kražantės užtvanka atstatyta prieš 17 metų, čia įrengtas pėsčiųjų tiltelis ir takas. Vandens lygis pakeltas apie 3 m, tačiau esant vidutiniams ir žemesniems vandens lygiams, tokio aukščio neįveikia migruojančios žuvys ir negali patekti į upės baseiną. Todėl 2014 m. Kelmės užtvankoje įrengtas žuvitakis migruojančioms žuvims. Kražantės upės tvenkinys užima 5 ha plotą.

Kelmės dvaro ansamblis – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, vertinamas kaip retai išlikusi baroko stiliaus Lietuvos provincijos dvaro sodyba. Iki šių dienų yra išlikę devyni šios sodybos dvaro laikotarpio pastatai. Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 metų sukilimas prieš carinę Rusiją. 1936 m. Šaulių sąjungos namuose buvo atidarytas pirmasis Kelmės muziejus. Kelmės dvare – muziejuje lankytojai supažindinami su vienintele Lietuvoje indėniškosios kultūros ekspozicija. Turistai įtraukiami į indėniškų žaidimų, viktorinų karuselę, vaišinami „irokėzų“ pyragėliais, mate su medumi, azartą sukelia šaudymas iš lankų į bizonų siluetus.

Šeštadieniais ir sekmadieniais lankymas vyksta pagal išankstinį susitarimą.

Kelmėje gyvenantis Mečislovas Ežerskis turi pridrožęs per 3700 lazdų. 2009 m. Mečislovo lazdos sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu. Mečislovas Ežerskis sako, kad lazdą išdrožti galima iš įvairiausio medžio: tinka neįprastai susiraitęs lazdynas, liepa, ieva, beržo, šermukšnio ar drebulės šaka. O štai eglės ir ąžuolo nepalenksi. Kiekviena lazda, pasak meistro, yra unikali ir antros tokios nei padarysi, nei rasi. Ilgiausia Mečislovo padaryta lazda siekia du metrus, trumpiausia – penkiolika centimetrų. Šiuo metu lazdų muziejuje eksponuojama 1200 lazdų.

Verpenos dvaro sodyba išlikusi Verpenos kaime, Kelmės rajone, apie 2 km į šiaurę nuo Kelmės, šalia kelio 2103 Verpena–Šalteniai–Ramučiai. Tebestovi dalis dvaro laikotarpio pastatų: centriniai rūmai, gyvenamasis pastatas, svirnas, tvartas.

Puikiškės piliakalnis yra Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Puikiškės kaimo. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50×15 m dydžio. Jos šiauriniame krašte buvo dabar jau visiškai nuartas pylimas, už kurio į šiaurės pusę yra 17 m pločio, 1 m gylio griovys, skiriantis piliakalnį nuo jam nepanaudotos kalvos dalies. Šlaitai statūs, 12 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Pirmosios žinios apie Šilo Pavėžupio dvarą siekia XVI amžių. I. Sprogis savo 1575 m. geografiniame žodyne mini prie Vėžupio upelio esantį Šilo dvarą. Vėliau ši vietovė imta vadinti abiem vardais. XVIII amžiaus viduryje Šilo Pavėžupio bajoraitę Radavičiūtę vedė Petras Putvinskis. Putvinskiai dvarą valdė iki pat nacionalizacijos. 1944 metais Šilo Pavėžupis atsidūrė fronto linijoje. Sudegė daug ūkinių pastatų. Putvinskių namą sunaikino 1983 metų sausio 5-ąją kilęs gaisras. Jo vietoje pastatytas akmuo su garsaus Paberžės vienuolio Stanislovo dovanota saulute. Vis dar tebestovi medinis dvaro svirnas.

Pustlaukio duobę vėlyvajame ledynmetyje išrausė nuo ledyno pakraščio stačiai krintantis, sūkuriuotas vandens srautas. Duburyje užsilikęs ledo luitas reljefo formą dar labiau paryškino, o ištirpęs pavirto gana giliu ežerėliu. Palyginti neseniai šis vandens telkinys virto pelke, dar yra likę keletas nedidelių akivarų. Vandens sluoksnis po augaline aukštapelkės danga – nuo 4 iki 6 metrų.

Pustlaukio duobėje atilkti palinologiniai (žiedadulkių) tyrimai parodė, kaip šioje teritorijoje keitėsi klimatas ir augalija. Prieš 11-12 tūkst. metų čia vyravo pušys ir beržai, gausiai augo žolė; prieš 9-10 tūkst. m. išplito miškai, nyko įvairių rūšių žolės; prieš 8-9 tūkst. m. – įsivyravo vandens augalija; prieš 5-8 tūkst. m. – pastebėtas staigus plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) pagausėjimas; prieš 3-5 tūkst. m. – susiformavo tankūs eglynai. Pakutiniame klimatiniame periode, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 3 tūkstančius metų, Pustlaukio duobės aplinkoje vėl padaugėjo pušų.

Svilės šaltiniai – įdomus ir gausiai lankomas vienas iš hidrologinių gamtos objektų. Šaltiniai, trykštantys 1,8 ha plote, yra didžiausi Lietuvoje, čia iš žemės veržiasi per šimtas šaltinių. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje (vieninteliame Lietuvoje) aptinkami ledynmečio reliktiniai vabzdžiai – arktinės apsiuvos. Anot vietos gyventojų, prieš karą verdenių būta daugiau ir didesnių. Kartais vanduo iš žemės išsiverždavo fontanais. Dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo. Šiandien šaltinio verdenių pulsas – ne didesnis kaip trys centimetrai.

Mūsų protėviai tikėjo, kad šaltinių vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Svilės šaltiniai taip pat vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Apie Svilės šaltinių „akis“ pasakojama sena legenda: šaltinių vietoje stovėjęs dvaras, kurį valdęs žiaurus ponas. Kartą viena senutė poną prakeikusi, ir šis su visu dvaru nugarmėjęs po žeme. O dabar vis dar bando išsikapstyti, todėl vanduo kunkuliuoja…

Keliaujant taku galima grožėtis Vainagių draustinio kraštovaizdžiu, aplankyti Vainagių piliakalnį. Prie pat tako pastatytas apžvalgos bokštelis, iš kurio atsiveria vaizdas į bebrų gyvenvietę ir jų suręstą užtvanką.

Keliaudami aplink Vainagių ežerą susipažinsite su įvairiais miško augalais, miško kirtimais, kertinėmis miško buveinėmis ir dar daugeliu kitų objektų. 

Vainagių ežero plotas 9 ha, vidutinis gylis – 3 metrai, intakų ežeras neturi, vanduo pasipildo iš kritulių, šaltinių. Iš ežero išteka Juodupio upelis, per kurį pereisite mediniu tilteliu. Taip pat susipažinsite su samanomis, galėsite pasigrožėti viržynais, sužinosite, kas yra miško kertinės buveinės, aplankysite aukštapelkę.

Gailiškės kaimo gyventojai iš kartos į kartą perduoda pasakojimą apie Napoleono auksą, kurį prie senosios pušies užkasė traukdamasi prancūzų kariuomenė. Per daugelį metų legenda apie lobį buvo pagražinta įvairiais stebuklais – kalbėta, kad prie pušies vaidenasi.

Trikamieniai medžiai visuomet traukė žmonių dėmesį. Senovėje manyta, kad skaitmuo trys yra magiškas. Jis siejamas su kosmogoniniais vaizdiniais apie pasaulį bei jo padalijimą į tris plokštumas: viršutinę (dangus ir paukščiai), vidurinę (žemė, žmonės ir žvėrys) ir požeminę (tamsa, vanduo ir gyvatės). Šį pasaulio modelį vėliau perėmė krikščionybė (dangus – žemė – pragaras).

Vainagių piliakalnis, dar vadinamas Piliuku, yra Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Vainagių kaimo.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkių. Aikštelė ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 45×22 m dydžio, 1 m įdubusiu viduriu, platesniu vakariniu galu. Šiaurės vakarų šlaite, 1 m žemiau aikštelės, yra 10 m pločio terasa, į vakarus žemėjanti per 1 m. Šlaitai statūs, 14 m aukščio.

Ant šio akmens yra keli vaiko kojos pėdą primenantys įdubimai. Žmonės sakydavo, kad jas akmenyje paliko į dangų žengiantis dievuliukas ar nusileidęs angelas. Įrengiant Ribiškių tvenkinį, akmuo buvo išvežtas. 2008 m. Kurtuvėnų bendruomenės iniciatyva akmuo su „Dievo pėda“ parvežtas ir pastatytas Rimo kalnelio papėdėje, netoli tos vietos, kur buvo.

Bažnyčia 1615 m. pastatyta žemaičių seniūno Jurgio Gruževskio lėšomis. Bažnyčios pastatas yra mišraus gotikos ir renesanso stiliaus. Bažnyčia vienanavė, vienabokštė, su gotikine trisiene apside, gotikiniais langais. Vienas svarbiausių reformatų doktrinos klausimų yra išteisinimo klausimas. Reformatai tiki, kad žmogus išganymą gauna per Dievo malonę. Sola Gratia – „vien tik malonė“ – reformatų tikėjimo šerdis. Išgelbėjimas ateina iš Dievo malonės. Tačiau tai ne tik Dievo dovanotas nuodėmių atleidimas, bet ir paties žmogaus vidinis atgimimas. Be Dievo išteisinimo malonės žmogus vien savo pastangomis negali užsitarnauti išganymo.

Koplytėlė yra Dubysos slėnyje, prie Kelmės–Tytuvėnų kelio, už dviejų kilometrų nuo Maironių bažnyčios. Po koplytėle stūkso didelis akmuo. Ant jo, pasak senų žmonių, yra įspausta vaiko pėda, lazda ir kelis. Koplytėlės viduje yra altorius su Švč. Mergelės Marijos statula. Aplink koplyčią pastatyti kryžiai yra padėka už čia gautas Dievo malones.

Pirmąją koplyčią Maironyse 1782 m. pastatė Saudininkų dvarininkas Juozas Stankevičius. 1817 m. koplyčia tapo Lyduvėnų parapijos filija. 1927 m. Saudininkų dvaro žemėje susikūręs kaimas pavadintas Maironiais. 

Bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su trisiene apside, bokšteliu. Yra trys altoriai, XVIII a. paveikslas „Trys karaliai“ – virš jo yra besimeldžiančio ir Dievo malonės spindulių apšviesto žemdirbių globėjo Šv. Izidoriaus paveikslas. Vietoj jo žemę aria angelas.

Bažnyčia pastatyta 1764 m. Ji turi vėlyvojo baroko bruožų. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia smarkiai nuniokota, pokario metais sutvarkyta. Virš presbiterijos bažnyčioje yra įspūdingas atvaizdas, kuriame – Švč. Mergelė Marija su apaštalais, laukiančiais Šv. Dvasios. Viešpats suteikė malonę ir atsiuntė žmonėms Šv. Dvasią. Tą įvykį paminėdami švenčiame Sekmines.

Tai vienas iš buvusių Katauskių dvaro sodybos statinių. Koplyčia pastatyta 1835 m., restauruota 2008 m. minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų Šiluvoje. 

Lietuvos dvarų koplyčios buvo nedidelės ir dažniausiai skirtos dvarininko šeimos reikmėms. Dvarininkai tikėjo, kad Dievo malonė gali aplankyti jų šeimą, jei jų žemėje stovės koplyčia.

Įrengtos 2013 metais. Iš viso Šiluvos šile įrengta 14 Kryžiaus kelio koplytstulpių. Kryžiaus kelio stotys labiausiai pritaikytos piligrimams, keliaujantiems nuo Raseinių pusės. Kelio per Šiluvos šilą iki Apsireiškimo koplyčios ilgis – 2,5 km. Kryžiaus kelio maldose prašoma Viešpaties malonių, atleidimo už nuodėmes ir ramybės.

Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje pastatyta 1457 m. Vėliau įsigalėjo kalvinai, tačiau Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas 1608 m. ir po jo sekę įvykiai, kai žemėje užkastoje skrynioje buvo surasti katalikų bažnyčios dokumentai ir stebuklingas paveikslas, padėjo žemes atgauti katalikams. Didžiajame bažnyčios altoriuje yra XVII a. pr. nutapytas ir stebuklais išgarsėjęs Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, kuris buvo karūnuotas 1786 m. Paveikslas ir šiandien garsėja malonėmis, tai liudija ir šalia kabantys gausūs votai. Raudonų plytų mūrinė bažnyčia pastatyta 1786 m. 2008-­aisiais rekonstruota erdvė tarp Šiluvos bažnyčios ir koplyčios, pastatytas paminklas Jonui Pauliui II.

Ilgą laiką Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje stovėjo medinė koplyčia. Mūrinė koplyčia suprojektuota Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 300 metų sukakties proga (architektas A. Vivulskis). 1912 m. kertinį akmenį pašventino kunigas ir poetas Maironis. 1924 m. koplyčia galutinai baigta, jos aukštis – 44 m. Jos viduje ant Apsireiškimo akmens pastatytas altorius, virš jo Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Aštuoniolikos kilometrų kelio Raseiniai–Šiluva atkarpoje įrengtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio slėpinių kelias su 20-­čia stotelių. Šis Rožinio slėpinių kelio projektas pradėtas įgyvendinti 2012 m. ir buvo skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui 2013 m. paminėti. Apie 30 plenero metu sukurtų medinių kryžių ir koplytstulpių pastatyta tarp Raseinių ir Šiluvos. 2017 m. prie jau esančių medinių kryžių pastatytos siužetinės koplytėlės, skirtos Švč. Mergelės Marijos rožinio slėpiniams. Jie sudaro Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės rožinio slėpinių stoteles. Rožinio slėpinių kelio galutinė stotelė yra Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Šiluvoje. Kalbėdami rožinį apmąstome slėpinius ir meldžiame Dievo pagalbos sekti to, ko jie moko, bei laimėti Viešpaties malonę. Keliadami šiuo keliu taip pat pasieksite Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurioje yra saugomos pal. Teofiliaus Matulionio relikvijos.

Ilgą laiką Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje stovėjo medinė koplyčia. Mūrinė koplyčia suprojektuota Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 300 metų sukakties proga (architektas A. Vivulskis). 1912 m. kertinį akmenį pašventino kunigas ir poetas Maironis. 1924 m. koplyčia galutinai baigta, jos aukštis – 44 m. Jos viduje ant Apsireiškimo akmens pastatytas altorius, virš jo Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Visos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos suteikia vilties, atsinaujinimo ir Dievo malonių.

Įrengta už Apsireiškimo koplyčios 2019 m. Čia galima uždegti intencijų žvakę, kurią galima įsigyti Piligrimų informacijos centre. Žvakės keturių intencijų: „Ligonių Sveikata, melski už mus“ – prašoma sveikatos, fizinio, dvasinio ar psichinio išgydymo, kitų malonių; „Dieve, dėkoju Tau“ – dėkojama už patirtas malones; „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ – išreiškiamas pasitikėjimas Jėzumi įvairiose gyvenimo situacijose; „Priimk į Dangaus Karalystę“ – meldžiamasi už mirusiuosius.

Rožinio slėpinių stotys įrengtos aplink sakralią aikštę. Jos nukaldintos iš akmens, kiekviena 3,5 m aukščio, 1 m pločio ir 0,5 m storio. Prie kryžiaus formos koplytėlės, centre, įmontuotas kiekvieno slėpinio iš bronzos nulietas bareljefas. Jų autorius skulptorius Erikas Daugulis. Rožinio slėpinių stotys padeda piligrimams – einama Rožinio maldos procesija iš Apsireiškimo koplyčios į Baziliką tiek atlaidų metu, tiek asmeniškai atvykus į šventovę. Rožinio malda – tai būdas Švč. Mergelės Marijos užtarimu atverti širdis tikėjimui ir džiaugsmui, padėkoti už gautas malones.

Prie kelio į Šiluvos šventovę (nuo Tytuvėnų pusės) pastatytas dviejų kryžmių kryžius, dar vadinamas karavyku. Pavadinimas kildinamas nuo Caravaca miestelio Ispanijoje. Tikima, kad vietovę, kur stovi toks kryžius, Dievas saugo nuo didelių nelaimių – maro, epidemijų, kitų užkrečiamų ligų ar audrų. Tikint Dievo malone ir apsauga tokie kryžiai dažniausiai buvo statomi pakelėse, kryžkelėse, aukštumose, bažnyčių šventoriuose ar prie sodybų. Kryžiaus autorius – medžio drožėjas ir skulptorius Adolfas Teresius.

Tytuvėnų Šiluvos ir Skogalio gatvių sankirtoje yra kalnelis, vadinamas Šv. Jurgio kalneliu. Manoma, kad čia stovėjo medinė bažnyčia, kol buvo pastatyta Tytuvėnų bernardinų mūrinė bažnyčia. Išlikę pamatų pėdsakai ir kažkada buvusias kapinaites ženklinę keli akmenys bei žymės. 

Šv. Jurgio kalnelis yra svarbi krašto istorijos vieta, žyminti kelią į kitas malonėmis garsias Tytuvėnų vietas.

Po 1863­-1864 m. sukilimo pavykus išsaugoti neuždarytą katalikų bažnyčią, caro valdžios atkeltiems stačiatikiams sumanyta statyti atskirą stačiatikių cerkvę. Laikinąją cerkvę Tytuvėnuose 1872 metais savo dvare pastatė A. Christianovičius, tačiau jau 1873–1875 m. pastatyta nauja akmeninė cerkvė. Parapija rūpinosi Raseinių ir Kolainių šventikai. Sovietų valdžia siekė šią cerkvę uždaryti: 1947 m. norėjo įrengti sandėlį, 1953 m. liepė sumokėti skolas, kurias dvasininkai sugebėjo padengti. Šiuo metu cerkvė yra Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės filija. Stačiatikiai tiki, kad Šventosios Dvasios malonė pasiekiama malda, asketizmu ir intensyviomis va­lios pastangomis.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų, pasižymintis architektūros stilių įvairove. Tytuvėnų bažnyčioje yra stebuklingas Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o bažnyčios šventoriuje – unikali Šventųjų laiptų koplyčia. Malonėmis garsėjantis Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra nutapytas XVII a. 3-­iajame dešimtmetyje. Tai visos bažnyčios puošmena. Kūdikėlis dešine ranka laimina, Marijos dešinė ranka nukreipta į Jį – malonių šaltinį. 

Vienuolyno kompleksas galutinai suformuotas 1772–1780 metais – prie bažnyčios įrengtas uždaras stačiakampis kiemas su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui. Bažnyčioje yra ir Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II relikvija – į specialią kapsulę įdėtas kraujo lašas.

Koplyčia pastatyta 1853 metais J. Pšeciševskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Koplyčios sienos, langai ir karnizai dekoruoti, langai ir durys yra gotikos stiliaus. Koplyčios rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvarų valdytojai bei jų artimieji. Koplyčia pavadinta Kristaus Gelbėtojo vardu. 

Vienintelis būdas gauti malonių yra asmeniškai priimti Kristų kaip Gelbėtoją.

Pirmoji koplyčia Kiaunoriuose pastatyta dar XVIII a. Bažnyčia ne kartą buvo nugriauta, sudeginta, perstatyta. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1991 m. Prie šventoriaus vartų auga valstybės saugomas Kiaunorių ąžuolas. Kiaunoriškiai prašo Dievo malonės, kad atsirastų lėšų užbaigti šalia bažnyčios pradėtą statyti varpinę.

Pirmoji bažnyčia Bazilionuose pastatyta 1749 m. Iki 1836 metų čia buvo vienuolių bazilijonų vienuolynas. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1933 m. Pastatas yra liaudiškos architektūros pavyzdys, pasižymintis turtingu interjeru. Bažnyčia garsėja Šv. Jono Nepomuko skulptūra, kuri buvo pavogta, bet Dievo malonės dėka grįžo į bažnyčią.

Dengtilčio atodanga atsiveria Dubysos vingio dešiniajame krante. Jos ilgis – apie 100 m, aukštis – iki 8 m. Atodangoje matyti ledyno tirpsmo vandenų suklostytų smėlio ir kitų nuogulų sluoksniai.

Dubysos aukštupyje vandens malūnai pradėti statyti po 1831-ųjų sukilimo, žlugus Ventos-Dubysos perkaso statybai. XIX a. pb. upės energiją šiose apylinkėse naudojo Dengtilčio, Mirskiškės, Bernotų ir Burkšių malūnai, Bubių lentpjūvė.

XIX a. pr. toje vietoje, kur dabar stovi Dengtilčio malūnas, per Dubysą buvo nutiestas tiltas šiaudais dengtu stogu. Teigiama, kad nuo jo kilęs vietovės pavadinimas.

Iki 1863 m. Dengtilčio malūnas priklausė Pašiaušės dvarininkui Vincentui Vitkevičiui. Už dalyvavimą sukilime jis buvo ištremtas į Sibirą. Caro valdžia Pašiaušės dvarą konfiskavo ir padovanojo generolui Bukshevdenui. Naujų dvaro savininkų žmonės nemėgo, vadino šikgrafiais. Atėjūnams Bukshevdenams sunkiai sekėsi ūkininkauti, todėl XIX a. pb. jie dvarą pardavė. Ūkį nupirkęs latvis Insterburgas ėmėsi pertvarkos, perstatė ir malūną.       

Po nacionalizacijos (1940 m.) Dengtilčio malūnas buvo perduotas Šiaulių pramonės kombinatui, vėliau atiteko kolūkiui. Šiandien jis vėl yra privatus, pamažu tvarkomas ir rekonstruojamas.

Dvaras yra privatus ir lankymas viduje negalimas. Išorę apžiūrėti galima laisvai.

Pašimšės senovės gynybinis įtvirtinimas vadinamas Skambalo kalnu. Tai taisyklinga keturkampė kalva, kurios viršuje yra 50 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 16 m pločio aikštelė. Kalvos šlaitai 6,5 m aukščio, taisyklingi, statūs, iš trijų pusių yra terasos: šiaurės rytuose 6 m, šiaurės vakarų šlaite – 1,5 m pločio; pietrytiniame šlaite, 1,5 m žemiau aikštelės, yra 1,8 m pločio terasa, 1,3 m žemiau jos – antra 1,5 m pločio ir 1,6 m, žemiau – trečia 2 m pločio terasa. Pietvakariniame gale jų nėra, čia padarytas kelias užvažiuoti ant kalno. 1967 m. kalvą žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Greičiausiai tai dvarininko iniciatyva padarytas įrenginys. Pašimšės senovės gynybinis įtvirtinimas yra saugomas valstybės kraštovaizdžio ir archeologijos paminklas.

Kiaunorių dvaras – buvusio dvaro sodyba Kiaunoriuose, Kelmės rajone. Išlikęs medinis ponų namas, pastatytas 1851 m. (sienos iš rąstų, apkaltos lentomis, pjaustyti langų apvadai), moliu drėbtas XIX a. pabaigoje statytas svirnas.

Akmenų rūžas (ruožus) Lietuvoje galima rasti tik Tytuvėnų regioniniame parke ir į šiaurę nuo parko Šiaulių link. Juo eidami pamatome, kaip atrodo rūža, pasigrožime atskirais įdomiais akmenimis. Greta tako lankytojai pamatys įvairių mitologinių akmenų kopijų, akmeninių dailininkų skulptūrų, susipažins, kaip žmonės akmenis panaudoja įvairiose srityse. Pažintiniuose stenduose ras informacijos apie akmenų atsiradimą, rūšis, ledynmetį ir akmenų rūžos susiformavimą. Šiuose miškuose unikalūs akmenų ruožai, nuo seno vadinami „rūžomis“, yra paskutinio ledynmečio suformuoti akmenų pylimai. Kyšo tik pavienių riedulių nugaros ir labai daug kur į vieną pusę reljefas nužemėja, kai kur – net apie 2 metrus. Pabadžius žemės paviršių, tarp kyšančių riedulių atsiremiama į akmenis, 1–2 metrų pločio juostomis. Tokios akmenų rūžos Užpelkių miške yra keturios. Dvi iš jų tyrinėtos geologų, joms suteiktas gamtos paveldo objekto statusas. Tai – Tučkinės akmenų ruožas ir „Velniakelis“. Labai išraiškingas Akmenų rūžos galas, kur ji suformuoja glaustą kilpą. Jos viduje senais laikais stovėjo sodyba ir buvo dirbamas sodybinis sklypas. Už rūžos reljefas į visas puses nužemėja. Suformuota lyg sala, iškilusi drėgname miške, apjuosta akmeniniu pylimu. Sodybvietėje auga labai seni medžiai, yra įrengta jauki atokvėpio vieta.

Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Dvaro valdytojai buvo  garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. Dabar dvaro pastatų nėra, likusi tik dvarvietė: tvenkiniai, sodas, alėjos, pastatų likučiai. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės Sofija ir Eugenijus Romeriai. Iki lemtingųjų 1941 metų birželio mėn. čia buvo laimingi šios šeimos namai, kuriuose prabėgo brandūs Sofijos kūrybos metai, užaugo 5 vaikai. Gyvenamasis namas buvo pastatytas iš maumedžio rąstų, dengtas medžio gontais. Dvare buvo vandens malūnas, lentpjūvė, audimo įmonė, šiltadaržiai, vaisių džiovykla, kalvė. Tai buvo ne tik pavyzdingai tvarkomas ūkis, bet ir žymi vieta, kuri traukė kultūros ir meno žmones. Dvare svečiuodavosi Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą.

Piliakalnis įrengtas Bridvaišio ežero šiauriniame krante esančioje atskiros kalvos – buvusios ežero salos – vakarinėje dalyje. Iš kitų pusių buvo apsaugotas pelkės, dabar durpynas. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 25×18 m dydžio. Jos rytinėje pusėje supiltas 0,3 m aukščio, 5 m pločio pylimas, už kurio iškastas 8 m pločio, 0,2 m gylio griovys. Šlaitai vidutinio statumo, 1,5-6 m aukščio.

Piliakalnio pietinį šlaitą skalauja Bridvaišio ežeras. Šlaitai apaugę pušimis, aikštelė dirvonuoja.

Gilius – vienas iš keturių didesnių Tytuvėnų miestą supančių ežerų, išsiskiriantis savo ypatinga spalva ir didele augalijos bei gyvūnijos įvairove. Ežero plotas 36  ha, o giliausia vieta siekia net 23,1 m.  Legenda byloja, kad ežeras atūžęs viesulu ir užkritęs ant čia augusio miško. Smaragdinę žalsvą spalvą vandeniui suteikia ežerą maitinantys šaltiniai, kurių vanduo prisotintas iš žemės gelmių atneštais ištirpusiais karbonatais. Žalią vandens atspalvį paryškina ežero aplinkos atspindys vandenyje bei gelmėse esantys žalieji dumbliai. Ežeras susiformavo prieš 10-14 tūkst. metų, tirpstant ledynams.

Dabartinėje ežero vietoje slūgsojo masyvus ledo luitas, kuris laikui bėgant buvo užneštas žemėmis ir galutinai ištirpo tik visiškai atšilus klimatui. Ištirpęs ledyno vanduo ir pasiliko ledo suformuotoje dauboje. Su Giliaus ežero gamtos turtais susipažinsite keliaudami 3,3 km ilgio pažintiniu taku, kuris veda nuolat besikeičiančia ežero pakrante.

Nuo 15 m aukščio bokšto (dar vadinamo Kokmaniškės arba Majako) atsiveria įspūdingas Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdis: matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėjus, tolumoje galite pamatyti Šiluvos bažnyčią.

Tytuvėnų kapinių koplyčia – viena iš kelių koplyčių, esančių Tytuvėnų miestelyje, Kelmės rajone. Koplyčia stovi katalikų kapinėse, jų šiaurės rytiniame pakraštyje, centrinio tako ašyje. Netoliese, 250 m į vakarus nuo šios koplyčios (už kapinių teritorijos), stovi Riomerių mauzoliejinė koplyčia.

Katalikų kapinės – didžiausios miestelyje. Kapinių koplyčia pastatyta miesto gyventojo Juozapo Kaminsko. Tai keturkampis pastatas, 7,5×8,5 m dydžio, 9 m aukščio, iš akmens mūro, dengtas skarda. Joje palaidota Kaminskų šeima. Priekinės sienos pamato akmenyje (dešinėje nuo įėjimo durų) iškalta 1827 m. data.

Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre įrengta ekspozicija glaustai pateikia parko teritorijoje esančius įdomiausius gamtos, istorijos, kultūros paveldo objektus. Čia tarsi iš gervės skrydžio šviečiančiuose stenduose nužvelgiamos išsidriekusios Tytuvėnų Tyrelio pelkės, Apušio, Giliaus ir Bridvaišio ežerų virtinė, Kuršių pilkapiai ir Kudinų, Bridvaišio piliakalniai, dvarų sodybų fragmentai, akmenų rūžos ir šventų bei istorinių vietų gausa. Galima priartėti prie gilios senovės, apžiūrint archeologinius radinius, pamatyti, kaip tirpdami ledynai suformavo šio krašto reljefą ir retus gamtos darinius, sužinoti apie garsųjį 1831 m. ir lemtingąjį 1863 m. sukilimus.

Pietų pertrauka – 12:00 – 12:45

Storoji Tytuvėnų šilo pušis – botaninis gamtos paveldo objektas. Auga Tytuvėnų seniūnijoje, Kelmės rajone, Tytuvėnų miškų urėdijos, Tytuvėnų girininkijos (32 kv., 35 skl.) teritorijoje, Tytuvėnų miške, šalia rajoninio kelio Tytuvėnai-Pakapė-Šiauliai. Medis patenka į Tytuvėnų regioninio parko teritoriją. Paskelbtas saugomu 2005 m.

Medžio rūšis – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Medžio kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 340 cm, aukštis – 28,5 m, lajos aukštis – 12,5 m, lajos plotis – 14 m. Turi 3 viršūnes. Medžio amžius apie 220 m.

Dešiniajame Gryžuvos upės krante stūkso Pagryžuvio dvaro romantinio stiliaus rūmai, pastatyti 1858 metais pagal žymaus to meto architekto F. Rimgailos projektą. XVIII a. pabaigoje Pagryžuvio dvaras priklausė didikams Šemetoms, o vėliau – Pšeciševskių šeimai. Po I pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas jėzuitams. Be to, dvaras buvo stipriai apgriautas, per karą atsidūręs ant fronto linijos. Iki II pasaulinio karo rūmuose veikė jėzuitų vienuolynas, socialinės globos namai.

Gryžuvos kairiajame krante įrengtas Pagryžuvio piliakalnis. Iš šiaurės, šiaurės vakarų ir rytų, jį juosia Gryžuvos upė ir jos slėnis. Iš pietų prieina gretima aukštuma. Šlaitai statūs, 12-13 m aukščio. Aikštelė netaisyklingo ovalo formos, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 11 m pločio, 18 m ilgio (buvo apvali). Aikštelės rytinė dalis ir šiaurinis šlaitas nuplauti Gryžuvos. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, pomiškis iškirstas, aikštelė dirvonuoja. Pietvakarinėje piliakalnio papėdėje 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Dvaras privatus, lankymas viduje negalimas. Dvaro išorės apžiūrėjimas ir piliakalnio lankymas – laisvas.

Piliakalnis (Birutkalnis) įrengtas kranto kyšulyje, Dubysos kairiajame ir Gryžuvos dešiniajame krantuose, ties upių santaka. Datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Aikštelė keturkampė, pailga P-Š kryptimi, 78×43 m dydžio, apjuosta iki 1 m aukščio, 15 m pločio pylimu. 2 m žemiau jos ŠV kampo yra 0,5 m pločio terasa, dar 2 m žemiau – antra 12 m pločio terasa. Šlaitai statūs, iki 24 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, pirmoji terasa – apkasų, P šlaitas – į jį įsirėžusio kelio. Dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais, kurie gerokai prakirsti. Piliakalnis minimas ir Papušynio vardu. V papėdėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Ilgiausias ir aukščiausias geležinkelio tiltas Lietuvoje, besitęsiantis 599 m ir iškilęs net 42 m virš įspūdingo Dubysos upės slėnio Dubysos regioniniame parke. Pirmasis tiltas, pastatytas 1916 m., buvo medinis. Dabartinis tiltas pastatytas 1951 m. Užlipti ant tilto galimybės nėra.

Vieną iš trijų piliakalnių, dar vadinamą Danutės kalnu, išvysite už 350 metrų į pietvakarius nuo garsiojo Lyduvėnų tilto. Piliakalnis įtvirtintas pylimais ir grioviais. Šiuo metu apaugęs mišku, užkopus atsiveria Lyduvėnų tilto panorama. Legenda byloja, kad ant piliakalnio kadaise stovėjusi pilis. Pilies kunigaikštytė Danutė, išleidusi savo mylimąjį į karą ir jo nesulaukusi, labai liūdėjo. Iš to kilo vietovės pavadinimas – Liūdžiuvėnai, Liūdavėnai, Lyduvėnai.

Gamtos paveldo objektas, saugomas valstybės nuo 1960 m. Prie jo veda pažintinis, 350 metrų ilgio medinis takas. Šis ąžuolas turi įspūdingus matmenis: 1,76 m skersmens, 5,6 m apimties, 32 m aukščio, spėjama, kad medžiui apie 300 metų. Šalia pažintinio tako rasite įrengtą poilsiavietę.

Maironio tėviškėje Bernotuose, sesers name, įrengtas muziejus. Sodyboje yra senas sodas, ledainė, tvartas ir klėtis. Išlikę akmenys, žymintys senosios Maironio tėvų sodybos vietą. Muziejuje eksponuojami autentiški Maironio šeimos daiktai, menantys to meto gyvenimą. 

Bernotuose įkurdinta meninė instaliacija „Maironio tėvų namai“. Sukurta pastatą atkartojanti erdvėje „tirpstanti“ vizualizacija, taip pat įrengta instaliacija „Dainuojantis suolelis“.

Paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį – 11:00 – 15:00 val.

2020 m. parko direkcija persikėlė į naująjį lankytojų centrą Kaulakių kaime. Lankytojų centro ekspozicijos pasakojimas apie parko vertybes perpintas Maironio eilėmis. Poeto naratyvas tęsiamas ir Dubysos regioninio parko sukurtame ir lankytojų jau pamėgtame pažintiniame take „Maironio kelias padubysiu“.

Pietų pertrauka – 12:00 – 12:45 val.

Vasaros sezonas:  nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d.

Dubysos regioninio parko sukurtas ir lankytojų pamėgtas pažintinis takas „Maironio kelias padubysiu“ driekiasi per gamtiniu požiūriu vertingas Dubysos regioninio parko vietoves, kuriose įrengti informaciniai stendai, atokvėpiui skirta infrastruktūra, lieptai per Luknę ir Lelyką. Ties Luknės slėniu pastatytas nedidelis medinis apžvalgos bokštas. Maršrutas ne žiedinis ir tęsiasi 13 km padubysiu nuo Dubysos regioninio parko lankytojų centro Kaulakiuose iki Betygalos. Tinka pėstiesiems ir dviratininkams bet kokiu metų laiku.

SVARBU! 

Keliaudami šiuo maršrutu:

1. Tako schemą galite rasti čia: https://goo.gl/maps/v8mNYdcpojwpYEmn7
2. Takas eina laukų keliukais, todėl automobilius rekomenduojame palikti arba prie Dubysos RP Lankytojų centro, arba Kybartėliuose, už gamybinių fermų.
3. Apžvalgos aikštelė ir sūpynės yra 4 trasos kilometre (koordinatės 55.414591, 23.252070).
4. Takas sutampa su paženklintu Šv. Jokūbo keliu. Sekite kriaukles.

Valstybės saugomas gamtos paminklas. Jo ilgis – 4,6 m, aukštis –  2,43 m. Pagonybės laikais ant jo kūrenta šventoji ugnis, o dabar pastatyta koplytėlė. Legendos byloja, kad akmuo turi gydomųjų galių, o po juo paslėptas lobis. Iki XX a. 4 deš. šioje vietoje buvo gausiai lankomasi, prie koplytėlės meldžiamasi, daromi apžadai.

Raseinių rajone yra keletas valstybės saugomų riedulių, vienas iš jų – Žalpių, dar kitaip vadinamas Dubenuotoju, akmuo. Legenda pasakoja, kad kadaise ant šio akmens kartu sėdėję Dievas ir Velnias, taip ant akmens atsiradę pėdų įspaudai. Velnias netyčiomis nugriuvo ir dėl to tiek supyko, kad nuspyrė akmenį į kampą.

Pirmoji bažnyčia Bazilionuose pastatyta 1749 m. Iki 1836 metų čia buvo vienuolių bazilijonų vienuolynas. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1933 m. Pastatas yra liaudiškos architektūros pavyzdys, pasižymintis turtingu interjeru. Bažnyčia garsėja Šv. Jono Nepomuko skulptūra, kuri buvo pavogta, bet Dievo malonės dėka grįžo į bažnyčią.

Pakapės dvaro savininkas Eustachijus Karpis 1860 m. pastatė medinę bažnyčią. 1879 m. pastatyta nauja bažnyčia, kuri išliko iki šių dienų beveik nepakitusi. Tai viena iš nedaugelio žalios spalvos Lietuvos bažnyčių. Žalia spalva Bažnyčios liturgijoje simbolizuoja amžinojo gyvenimo ir išganymo viltį, Dievo malonės siekį.

1800 m. bažnyčia buvo pastatyta kaip Karpių dvaro koplyčia, 1936 m. gavo bažnyčios statusą. Apie 1956 m. bažnyčia buvo uždaryta, jos turtas išgrobstytas. Čia įrengtas sandėlis. Dievo malonės veikimu bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems 1989 m., o 1991 m. pradžioje ji vėl buvo pašventinta.

Tai senovės apeigų vieta Šėtupio ir Žiedupio upelių santakoje. Kalvos šlaite yra apeiginis akmuo su smailiadugniu dubeniu. Padavimai pasakoja, kad ant kalnelio buvusi bažnyčia, bet vėliau ji prasmegusi.